GEGUŽĖ-BIRŽELIS

Gegužės pradžioje brinksta, didėja ir skleidžiasi klevų, kaštonų, liepų, daugelio kitų medžių ir krūmų pumpurai. Greitai sušvyti vis ryškėjanti pievų, medžių, žiemkenčių žaluma, vis aukščiau užkopiančios saulės spindulių auksas, pasklinda svaiginantis drėgnos žemės, besiskleidžiančių žiedų ir ūglių kvapas. Tai metas, kai visa gamta ūmai išsprogsta tarsi milžiniškas ilgai krautas žiedas: tiesiog akyse sulapoja medžiai ir krūmai, išdygsta ir prasiskleidžia daugybė žolių, prapliumpa giedoti paukščiai.

 

Žiedų kekėmis apkimba ievos, skleisdamos aplinkui svaigų mikrobus užmušančių fitoncidų kvapą, pievų kilimai pagelsta nuo pienių. Gegužės viduryje ar antroje pusėje parkuose, kaimo, miško keliukuose, net mieste ant asfalto ar betono – visur, kur tik netoliese auga pušys, lietaus balų pakraščiuose galima pamatyti keistas geltonas apnašas – tai kartu su lietumi iškritusios pušų žiedadulkės. Jos labai mažos – viename pušies žiede net keli milijonai. Net menkiausias vėjelis lengvai jas pakelia ir neša oru.

 

Vadinamojo vėlyvojo  pavasario periodu, kol dar nežydi žiemkenčiai rugiai, erškėtrožės ir vyšnios išskleidžia lapus, tampa paslaptingi ir neperregimi visi lapuočių miškai. Šiuo metu žmonių mažiau ištremptose giriose pražysta vėjalandės šilagėlės, beje, jau seniai įrašytos į  Raudonąją knygą. Šen bei ten mišraus miško paunksmėjė, parkuose žaliuoja apvalių lapų lopeliai. Tai europinė pipirlapė, slepianti gležnus savo žiedelius – juos aptinki tik praskleidęs lapų kilimėlį.

Paprastoji šilagėlė Europinės pipirlapės žiedai sukrauti šakelių galuose. Jų išorinė pusė rusva, o viduje - tamsiai raudoni. Apyžiedis plaukuotas, viršuje triskiltis. Pipirlapės lapai - inkstiški. Jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė violetinio atspalvio, su prigludusiais plaukeliais.

 Šilagėlė                                                          Europinė pipirlapė: žiedas ir lapai

 

 Gegužinė žvynašaknė  (Lathraea squamaria)

 

 

Pavasarį, kada medžiai plūste plūsta gyvybės syvais, suveši ir žvynašaknė. Jos sėklas ant medžių šaknų perneša skruzdėlės, vabalai, miško paklotėje gyvenantys graužikai, vanduo. Įdomu, kad jos sudygsta tik tada, kai paliečia medžio šaknį.. Tai palyginti neretas augalas, dažniausiai parazituojantis ant lazdynų, alksnių, ąžuolų šaknų. Žvynašaknė maisto medžiagas ima tiesiog iš augalo, ant kurio šaknų įsikuria, todėl jai visai nereikia chlorofilo. Nužydėję jos ūgliai tamsėja, traukiasi tarytum džiūtų, kiti dar mėsingi, gyvi.

                                                           Gegužinė žvynašaknė

 

Augalai, regis, švenčia niekad nesibaigiančią pavasario šventę, o daugumai gyvūnų dabar – pats rūpesčių metas: kaip išauginti, apsaugoti nuo visų pavojų savo jauniklius. Jau išvydo pasaulį briedžių, elnių, stirnų jaunoji karta. Ką tik gimę žvėreliai silpni, bejėgiai, todėl kurį laiką, kol sutvirtės ilgos ir plonos kojos, jie tyliai tūno pasislėpę nuošalesnėse vietose.

 

Gegužės mėnesį jauniklius atsiveda dauguma vidutinių ir mažųjų žinduolių – bebrų, ūdrų, žebenkščių, kirstukų ir kitų. Kai kurių, pavyzdžiui, pelėnų ir pilkųjų kiškių – tai jau antroji vada. Vis dažniau iš olos išlenda jau spėję gerokai ūgtelėti barsukų jaunikliai. Į mėnesio pabaigą žinduoliai baigia šertis – sunkius žiemos kailinius pakeičia lengvesni ir plonesni vasariniai. Tvirtėja, šakojasi naujos briedžių, stirninų karūnos. O taurieji elniai dar tik atsisveikina su senosiomis: paskutinieji ragus numes gegužės pabaigoje-birželio mėnesį. Vakarais parkuose, miškuose ir net miestuose grakščiai skraido šikšnosparniai – vieni pabudę iš žiemos miego, kiti – parskridę iš šiltųjų kraštų. Jie minta naktį skraidančiais vabzdžiais – nuo smulkiausių uodų, mašalų iki didelių naktinių drugių, grambuolių. Bet štai vienas iš didesnių mūsų šikšnosparnių – rudasis nakviša – gegužės mėnesį, kai grambuolių itin daug, minta vien jais. Smulkesni šikšnosparniai – puikūs uodų, kitos smulkmės medžiotojai.

 

Vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) Raštuotasis grambuoliukas (Trichius fasciatus) Didysis pelėausis  

            Vėlyvasis šikšnys                       Raštuotasis grambuoliukas                          Didysis pelėausis

 

Prie naktinių medžiotojų šikšnosparnių gegužės pradžioje prisijungia iš pietų pargrįžęs lelys. Jis vos ne vienintelis iš visų mūsų krašto paukščių minta naktiniais vabzdžiais. Taip vėlai gimtinėn grįžta ne tik jis. Tik gegužės pirmoje pusėje parskrenda čiurliai, volungės, paskutinėmis balandžio dienomis ar gegužės pradžioje teužkukuoja gegutė, pradeda čiulbėti lakštingalos. Šie sparnuočiai grįžta tik pradėjus lapoti medžiams.

 

LakštingalaČiurlys (Apus apus) Lėlys (Caprimulgus europaeus)

   Lakštingala                                    Čiurlys                                                               Lėlys

 

Bene paskutinė, kartais net gegužės viduryje, iš pietų parskrenda raudongalvė sniegena. Apleistose nemelioruotuose, pelkių, ežerų pakraščiuose gali išgirsti nesudėtingą, bet žavią jos giesmelę. Tai suokia į karklo ar alksnio viršūnę nutūpęs gražus raudongūžis ir raudongalvis patinėlis.

 

Taigi iki gegužės vidurio paprastai sugrįžta visi paukščiai keliauninkai. Gegužė – įdomiausias mėnuo paukščių gyvenimo stebėtojui. Giesmininkų balsai srūva iš visų pusių – iš dangaus, kone iš kiekvieno medžių guoto, krūmo. Sode liejasi kikilio giesmė, nardydama po dangaus mėlynę ulba žvitri šelmeninė kregždutė, nendrės viršūnėje griežia ežerinė nendrinukė.

Kikilis (Fringilla coelebs) Šelmeninė kregždė (Hirundo rustica) Ežerinė nendrinukė (Acrocephalus schoenobaenus)

  Kikilis                                                      Šelmeninė kregždė                   Ežerinė nendrinukė

 

Pelkėtose vietose vyksta įspūdingos gaidukų tuoktuvės. Nuostabūs, vienas į kitą nepanašūs gaidukų patinėliai: vieno kaklas ir krūtinė juodi, kito baltut baltutėliai, margi, rudi ir dar kitokie…

 

Pelkėtuose, sekliuose ežeruose, tvenkinių salose šimtais balsų krykščia rudagalvių kirų kolonijos. Gegužės pabaigoje iš kiaušinių jau ritasi jų jaunikliai. Dieną naktį netyla šių paukščių klegesys. Pradeda dėti kiaušinius upinės, juodosios ir mažosios žuvėdros, peri ausytieji kragai. Grakščiai virš nendrynų sklando nendrinė lingė…

 

Vis labiau šylant orams atkunta ropliai ir varliagyviai: patelių ieškodami šmirinėja vikriųjų driežų patinėliai; po pirmo pavasarinio nėrimosi poruojasi paprastieji žalčiai. Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje deda kiaušinius vikriųjų driežų patelės, neršia tritonai. Vasaros pradžioje, baigusios neršti, jų patelės ir puošnias vestuvių spalvas praradę patinėliai išropos į sausumą. Mėnesio gale baigiasi ir daugumos kitų varliagyvių – varlių, rupūžių – nerštas, iš ankščiau išnerštų ikrų išsirita pirmieji buožgalviai.

Vikrusis driežas (Lacerta agilis) Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

  Vikrusis driežas                              Geltonskruostis žaltys                             Pilkoji rupūžė

 

Lydekos išneršė dar prieš gegužį, baigiasi ir trispyglių dyglių, stintų nerštas. Tačiau dar tebeneršia starkai, šamai, o karosai tik pradeda giminės pratęsimo apeigas.

 

Trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus) Starkis (Sander lucioperca) Esox lucius

  Trispyglė dyglė                                           Starkis                                              Lydeka

 

Vandens temperatūrai pasiekus 12-13 laipsnių šilumos, sekliose pakrantėse tyliais šiltais vakarais suraibuliuoja vanduo – tai karšiai suplaukė neršti. Besileidžiančios saulės atšvaituose nuo gausybės draugėn susirinkusių žuvų vanduo tarytum lėtai verda, virš vandens šen bei ten kyšteli tai nugaros pelekas, tai visa nugara. Nerštui pasibaigus ant vandens žolių lieka apvaisinti ikrai, o žuvys pasitraukia į gelmes.

 

Po neršto dauguma žuvų atgauna apetitą ir skuba kuo greičiau malšinti alkį. Šitai gerai žino kiekvienas žvejys mėgėjas ir skuba tuo pasinaudoti.

 

Ne visos žuvys pavasarį būna aktyvios. Štai vėgėlė, išneršusi rudenį ir žiemą po ledu, pavasario pabaigoje ieško ramaus kampelio po akmenimis, kerplėšomis.

 

Gegužė – ir vabzdžių klestėjimo metas. Dūzgia bitės, kamanės, geria nektarą drugiai, vabalai. Vieni šiuo metu dar tik lenda iš lėliukių, kiti, peržiemoję suaugėlių stadijoje, deda kiaušinėlius, iš kurių ritasi vikšrai. Akį džiugina pamiškėse, pievose plazdantys spalvingi drugiai: įvairūs perlinukai, melsviai, dar ankstyvą pavasarį pabudę citrinukai, šeiriai, sprungės. Gausu sodų ir daržų kenkėjų baltukų, dedančių kiaušinėlius ant kultūrinių augalų, pradeda skraidyti retas, jau seniai į Raudonąją knygą įrašytas gražuolis drugys – machaonas, lietuviškai vyčiadrugiu vadinamas. O kur dar vandens vabzdžiai, naktiniai drugiai, vabalai, mašalai ir kita smulkmė! Juk vabzdžių rūšių Lietuvoje – apie 14 tūkstančių!

 

  Žydrasis melsvys(Celastrina argiolus) Miškapievis perlinukas (Boloria euphrosyne)

    Šeirys                                                             Žydrasis melsvys                    Miškapievis perlinukas

 

Atgijo ir moliuskai – sraigės, šliužai.Vienos sraigės, pavyzdžiui, vynuoginės –didelės ir visiems pažįstamos, kitos mažytės, vos  įžiūrimos net pro lupą. Apie jas mes žinome labai mažai, kai kurios net lietuviškų pavadinimų neturi…

 

Bet štai lyg pranašaudamas artėjančią vasarą pievose subaltuoja pirmų peržydėjusių pienių galvelės. Gegužės pabaigoje jų vis daugėja. Nors pavasaris dar nesibaigė, tačiau jau iš tolo šypsosi artėjanti vasara.

 

Birželis pas mus yra abiejų vasarų – fenologinės (gamtos) ir astronominės – pradžia. Fenologinė vasara prasideda pražydus erškėtrožėms, jazminams, lyg jūra banguojantiems žiemkenčių rugiams. Astronominės vasaros pradžia – birželio 22-oji, ilgiausia metų diena. Vos spėjusi nusileisti, saulė vėl kopia dangun; beveik visą naktį žaižaruoja saulėlydžių ir saulėtekių dangus.

 

Vasarą fenologai irgi skirsto į tris periodus – ankstyvąjį, vidurvasarį ir vėlyvąjį. Vasara baigiasi pradėjus gelsti pirmiesiems mažalapės liepos, kaštono, klevo lapams, o paros temperatūros vidurkis nukrenta žemiau 15 laipsnių… Bet birželio  pradžioje apie tai niekas nė negalvoja, visi skuba džiaugtis, gyventi, klestėti.

 Spanguolė (Vaccinium oxycoccos)

 

 

 

Baigia nužydėti beveik visi medžiai ir krūmai, o kadagys, putinas birželio pabaigoje žiedus dar tik skleidžia. Miškuose žydi mėlynės, pelkėse – spanguolės. Šį mėnesį nunoksta ir pirmosios vasaros uogos – žemuogės. Lyg raudonos žvaigždutės žaliame žolynų danguje jos žiba šlaituose, pakrūmėse, miško aikštelėse. O štai drebulės, tuopos jau barsto sėklas – vėjai nešioja baltus lyg sniego dribsniai pūkus.

                                                                             Paprastoji spanguolė

 

Medžių ir krūmų lapai taip suvešėję, kad lapuočių miškuose mažai saulės spindulių bepasiekia žemę. Tačiau miško žoliniai augalai prie tokios ūksmės puikiai prisitaikę. Beje, dalis jų suskubo nužydėti miškams dar nesulapojus.

 

Ramūs upių užutėkiai, ežerų įlankos pasipuošė baltomis vandens lelijomis ir geltonais lūgnių žiedais. Kur tik pažvelgsi –  ant vandens, pelkėse, pievose ir soduose – visa žydi, kvepia, veši. Miškuose karpytus lapus skleidžia paparčiai, šakiai, brandina sporas miškinis ir dvišakis pataisai, styro šiurkščios asiūklių barzdos.

 Didžialapis šakys (Pteridium aquilinum) Didysis asiūklis (Equisetum telmateia) 

        Didžialapis šakys                               Didysis asiūklis               Kelminis papartis

 

Kiekvienas augalas žydi savaip, visa, ką turi geriausia, sukraudamas į žiedą  – juk tenai jis subrandins sėklas. Mažytėje sėklelėje užprogramuota stebuklinga galia: būsimas kitas žydintis augalas ir iš jo išaugsiančios sėklos –  iš milijonmečių gelmės laike ir erdvėje nusidriekusi gyvybės gija.

 

Pirmųjų pavasarinių grybų, pasirodžiusių baigiant tirpti sniegui, sezonas greitai praėjo, o štai antroje birželio pusėje vėl galima grybauti –  dygsta ūmėdės, voveraitės, lepšiai, kazlėkai, pasitaiko raudonviršių ir baravykų.Šiuo metu, pasak mikologų (grybų tyrinėtojų) prasideda grybų sezonas, kuris tęsis iki rugpjūčio vidurio.

 

 Kazlėkai (Suillus) Raudonikis (Leccinum aurantiacum)

   Lepšė                                                Kazlėkai                                                    Raudonviršis

 

Jau spėjo ūgtelėti daugumos žinduolių jaunikliai. Antroje mėnesio pusėje palikuonių susilaukia rudojo nakvišos, ausytojo, vandeninio ir kitų šikšnosparnių patelės. Gimsta jie šių naktinių skrajūnų vasaros slėptuvėse – medžių drevėse, uoksuose, inkiluose, senų medinių namų pastogėse. Patelės atsiveda po vieną, rečiau – po du jauniklius. Šikšnosparniukai turi labai kibius nagučius, kuriais įsitveria motinos kūno, o burna laikosi spenio, ir patelė, išskrisdama į naktinę medžioklę maždaug dvi savaites jauniklius nešiojasi kartu. Naktinių skrajūnų jaunikliai auga greitai ir po poros mėnesių būna jau tokio pat dydžio  kaip ir suaugę.

 

Iki šiol skambiai aidėję mūsų giesmininkų – strazdų, kikilių, devynbalsių, pečialindų, vieversių, krakšlių, nendrinukių – trelės birželio pabaigoje prityla, mat daugumai sparnuočių dabar pats darbymetis – jie jau turi jauniklių. Vabzdžiais jauniklius maitinantys paukščiai šiuo laiku sunaikina nesuskaičiuojamą galybę miško, žemės ūkio kenkėjų kiaušinėlių, vikšrų, lėliukių ir suaugėlių. O juk kenkėjai dažnai būna vislesni už kitas vabzdžių rūšis. Vien didžioji zylė per metus sulesa apie 6 milijonus vabzdžių! Daugiausia – vasarą.

 

Paskui antis jau plaukioja pūkuoti ančiukų būreliai, mėnesio pradžioje iš uoksų, inkilų kriste išskrenda klykuolių jaunikliai. Pagausėjo beveik visų vandens paukščių – kirų, žuvėdrų, kragų, laukių šeimynos. Sparnus mėgina vištvanagių, paukštvanagių, suopių jaunoji karta.

Sidabrinis kiras (Larus argentatus)  Laukys (Fulica atra)

   Sidabrinis kiras                                         Ausuotasis kragas                      Laukys

 

Gal tik roplių gyvenime šį mėnesį neįvyksta nieko naujo, o štai varlių, rupūžių buožgalvių uodegos sunyksta, išauga kojos. Ežerų, balų, upių pakrantėse straksi daugybė mažų varlyčių. Tačiau ne visų varliagyvių palikuonys vasaros pradžioje išeina į sausumą – kūdrinės varlės, česnakių ir tritonų jaunikliai tebeplaukioja vandenyje.

 

Negiliuose, greičiau įšylančiuose ežeruose vanduo pasidaro žalsvas nuo daugybės smulkių dumblių – pradeda „žydėti“. Ypač smarkiai žydi užterštas vanduo. Tamsiuoju paros metu dumbliai sunaudoja daug ištirpusio deguonies, todėl žuvys ir kiti vandens gyviai gali pradėti dusti.

 Lynas

Vandeniui įšilus po akmenimis, kerplėšomis vasaros miegu užsnūsta vėgėlė – ji netgi naktį nebepalieka savo slėptuvės ir beveik nustoja maitintis. Baigiasi daugumos pavasario pabaigoje neršusių žuvų vestuvių apeigos.  Vandens temperatūrai pakilus iki 20 laipsnių šilumos, atkunta tingusis lynas – ir jam ateina neršto metas, trunkantis nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos.                                                                  Lynas

 

 

 Mažasis karališkasis laumžirgisBirželio mėnesį prie seklių ežerų, kur gausu vandens žolių, kartais netikėtai pasirodo didžiuliai būriai keturtaškių skėčių (tai viena žirgelių rūšis). Tūkstančiai šių grakščių vabzdžių sklando ore, rudu kilimu aptūpia pakrančių žolynus, medžius ir krūmus.

Jokios paslapties čia nėra. Esant palankioms sąlygoms, iš vandens gyvenusių skėčių lervų vienu metu išsirita daug suaugėlių. Pasidairykime tokiose vietose į vandens augalų stiebus – ant jų lieka daug tuščių lervų apvalkalėlių.

 

Senovėje žirgelius (laumžirgius) žmonės vadindavo biržėmis. Manoma, kad nuo to ir kilęs lietuviškas birželio mėnesio vardas. Juk anksčiau Lietuvoje būta daugybės balų, kūdrų ir pelkių, kur galėdavo augti gausybė skėčių lervų.

 

 

Štai ir baigiasi birželis – biržių mėnuo, atvėręs vartus į šiltą ir žalią vasaros šalį.

 

 

 

Svetainei paruošė Sondra Jonceva pagal Aliaus Balbieriaus knygą "Jaunojo gamtininko kalendorius".

Nuotraukos panaudotos iš www.wikipedija.com