RUGSĖJIS-SPALIS

Ima gelsti liepų, beržų ir klevų lapai, ateina auksinis ruduo.  Astronominis ruduo prasideda rugsėjo 22-ją, kada naktis vėl pasiveja dieną ir ją pralenkia. Rugsėjyje žemė dosniai dalina žmogui savo turtus. Kasamos bulvės, nuimami daržai, išskinami paskutiniai sodų vaisiai. Miškuose – pats grybavimo įkarštis. Gelstančiuose lazdynų krūmuose – patys skaniausi, maistingiausi jau visai prinokę riešutai. Raudona ugnimi dega sunkios šermukšnių, putinų uogų kekės, ryškiomis spalvomis nusidažo medžiai ir krūmai.

 

Rudenį mesdami lapus medžiai ruošiasi atšiauriam metų laikui;Lapai išgarina daug drėgmės, o žiemą medžius tai pražudytų. Be to, lapuose per vasarą susikaupia medžiui žalingų medžiagų. Mažėjant saulės radiacijai ir krentant temperatūrai, lapuose pasigamina vis mažiau chlorofilo. Jie praranda žalią spalvą, chlorofilo žaluma užleidžia vietą įvairioms dažančioms medžiagoms – ksantofilams. Maisto medžiagos iš lapų keliauja į  šakeles, būsimų pumpurų užuomazgas.

 

Per rugsėjį ir spalį apsinuogina visi lapuočiai. Tik ąžuolai ilgai nenori prarasti savo drabužio – jų rudi ir susiraukšlėję lapai kartais išlieka per visą žiemą. Ypač sparčiai lapai krenta papūtus vėjui arba po drėgnų ūkanotų naktų: pasunkėja prisigėrę drėgmės ir kotelis neatlaiko…

 

 Paprastoji raudoklė

Yra žolinių augalų, kurie žydi iki vėlyvo rudens. Štai daugiametė saulutė – išskleidusi žiedus balandžio mėnesį, vis dar baltuoja iki stipresnių šalnų. Tebežydi rudeninės snaudalės, rugiagėlės, įvairios ožkarožės, paprastosios raudoklės, dilgėlės, aitrieji vėdrynai, čiobreliai, notrelės, geltonieji bobramuniai. Apskritai, spalio mėnesį dar galima aptikti apie pusšimtį įvairių žydinčių žolių rūšių. Iki mėnesio pabaigos žydi ir viržiai, iš kurių bitės surenka kvapnų viržių medų.

                                                                             Paprastoji raudoklė

 

Paprastoji sprigė

 

 

Svarbiausias žolinių augalų darbas šiuo metų laiku – išbarstyti sėklas. Jas augalai patiki ne tik sparnuočiams, vėjui ir vandeniui, bet neretai ir patys turi specialius sėjimo įtaisus. Štai paprastoji sprigė – pūstelės stipresnis vėjas, kaptels lietaus lašas ar kas pajudins – jos vaisiai jau ir spragsi, plačiai aplinkui barstydami sėklas. Panašiai moka sėtis ir kiškiakopūstis. O štai paprastojo dalgučio vaisiai, susisukę spirale, patys sugeba netgi įsirausti į žemę… Rudenį atidžiai pasidairę, galime išvysti įvairiausių sėklų sėjimo būdų.

 

 Paprastoji sprigė

 

 

 

Tebesišeria lapės, usūriniai šunys, kiauniniai ir kiti žinduoliai. Tęsiasi briedžių ruja, maisto atsargas kaupia graužikų giminė – bebrai, voverės, vandeniniai pelėnai, pelės ir pelėnai. Žiemai urvą išsirinko barsukas – iš žolių, lapų ir samanų klojasi šiltą ir patogų patalą. Panašiai elgiasi ir ežys, ir kiti žiemos įmiegu įmingantys žinduoliai, išskyrus šikšnosparnius.

Pelkinis pelėnas Paprastoji voverė Paprastasis pelėnas  

Vandeninis pelėnas                            Paprastoji voverė                        Paprastasis pelėnas

 

Visa tėviškės gamta ruošiasi pasitikti žiemą. Per rugsėjį-spalį į pietus išskrenda visos svetur žiemojančios paukščių rūšys. Lekia paukščiai ir dieną, ir naktį; jiems trukdo stiprūs vėjai, liūtys, rūkai, bet genami instinkto sparnuočiai pamažu, bet atkakliai tolsta į pietus. Dalis jų pakeliui žūva, dalis dar žus žiemavietėse arba pavasarinių kelionių metu. Toks negailestingas natūralios atrankos dėsnis – kitą pavasarį paukščių sugrįš ne daugiau, negu praėjusį.

 

Vieni sparnuočiai – paukštvanagiai, ereliai, leliai, volungės, kai kurie tilvikai – keliauja į pietus pavieniui, kiti – didesniais ar mažesniais būriais. Į didžiausius būrius susitelkia varnėnai, kovai ir kuosos: spalio dangų užtvindo nesibaigiančios šių paukščių vilkstinės – po kelis ar net keliolika rūkstančių keliautojų. Didokais būriais, nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų, skrenda laukinės žąsys, pempės, įvairios antys, baltieji gandrai ir žvirbliniai – zylės, alksninukai, kikiliai, kregždės ir čiurliai. Po kelias dešimtis susiburia ir naktiniai keliautojai – mažieji apuokai, mūsų krašte vienintelė tokia „kolektyvinė“ pelėdų rūšis.

Volungė  Pempė

Volungė                                                                Tilvikas                                                Pempė

 

Rudenį kartais galima pamatyti vadinamąsias invazijas, kada netikėtai pasirodo daugybė sparnuočių, kurių mūsų krašte paprastai būna nedaug arba kurie išvis retai čia apsilanko. Invazijos pasikartoja tik kas kelias dešimtis metų, jos būdingos sibirinėms riešutinėms, egliniams kryžiasnapiams, čimčakams ir kitoms, dažniausiai šiaurėje ar Azijoje perinčioms, rūšims.

 

Rugpjūčio-spalio mėnesiais į pietus traukia ne tik paukščiai, bet ir šikšnosparniai. Mūsų krašte žiemojančios jų rūšys spalio antroje pusėje – lapkričio pradžioje jau sulįs į žiemavietes.

 

Pas mus žiemoti atskridę svirbeliai godžiai kimba į teberaudonuojančias šermukšnių kekes. Kiek vėliau pasirodo tūbuotieji suopiai, spalio mėnesį – sniegstartės, plėšriosios medšarkės. Į pajūrį spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje iš šiaurinių kraštų atlekia jūriniai ereliai, Baltijos jūroje pagausėja praskrendančių šiaurinių kraštų ančių–ledinukių, klykuolių, gagų. Arčiau žmonių būstų ima sukiotis varniniai paukščiai, zylės.

 Paprastoji gaga (Somateria mollissima)  Ledinė antis (Clangula hyemalis)  Klykuolė (Bucephala clangula)

   Gaga                                      Ledinė antis                                                            Klykuolė

 

Prasidėjus šalnoms ir sparčiai krentant lapams, baigiasi aktyvus roplių ir varliagyvių gyvenimas. Vėliausiai iš roplių, kartais net rugsėjo pradžioje, kiaušinius deda gluodenas. Apskritai, tokiu metu mūsų krašto ropliai ir varliagyvai jau sulenda į žiemos slėptuves, o atšalimui jautresnės rūšys spėja ir įmigti. Kiek vėliau žiemos miegu užmiega ir žaltys. Spalio pabaigoje baigia išsislapstyti varlės ir rupūžės.

 

Vėstant ežerams ir upėms keičiasi ir žuvų gyvenimas. Aktyvėja rudenį ir žiemos pradžioje neršiančios žuvys – vėgėlės, upėtakiai, šlakiai, nerštaviečių link pradeda migruoti lašišos. Lynai, karosai, šamai aprimsta, renkasi į gilesnius duburius, žiemoti ruošiasi ir gausūs vandenų bestuburiai.

Vėgėlė Salmo trutta trutta Salmo trutta fario

 Vėgėlė                                  Šlakis                                               Upėtakis

 

Rudens viduryje netikėtai grįžus paskutinei šilumai, ateina trumpa „bobų vasaros“ šventė. Išsigiedrijus dangui atsiveria platūs toliai; kur pažvelgsi – visur it šilkas žvilga voratinklių gijos. Jos plaikstosi ore, ant medžių ir krūmų, žolių, tvorų ir namų, net mieste limpa prie drabužių. Tai milijonai mažų, šią vasarą iš kokonų išsiritusių vorelių pradėjo rudeninę kelionę. Genami vėjo ir oro jie, tvirtai įsikibę į voratinklio siūlą, nukeliauja toli nuo gimtųjų vietų. Ten, kur juos nuneš vėjai, vorai peržiemos, o pavasarį kiekvienas pasirinks medžioklės plotus.

 

Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje dar plazdena paskutiniai dieniniai drugiai – griežtiniai baltukai, kai kurie satyrai, beržiniai zefyrai, dilgėlinukai ir sprungės. Tai paskutiniai jų pasiskraidymai ant paskutiniųjų žiedų. Kiek ilgiau, kartais net iki lapkričio vidurio, užsibūna naktiniai drugiai. Tarp jų yra tokių rūšių, kurioms ruduo – įprastas skraidymo laikas: tai rudeniniai koduočiai, įvairūs vėlyviai, žieminukai, rudeninės laurencijos, mažieji žiemsprindžiai, didelės ir įspūdingos naktinės gražuolės – mėlynsparnės ir paprastosios peteliškės (kaspinuotės). Iš viso spalio mėnesį dar galima pamatyti apie 50-60 drugių rūšių. Daugelis jų gana retos. Rudeniniams drugiams būdingos gerai prie šio meto aplinkos derančios spalvos – pilka, ruda, gelsva ir įvairūs, dažniausiai į nukritusius lapus ar nurudusią žolępanašūs sparnų raštai. Vabalai, musės, kiti vabzdžiai ir sausumos bestuburiai, pavyzdžiui, vorai ar sraigės. Slepiasi po samanomis, lapais, pernykšte žole, kelmais, įsirausia į žemę. Pats laikas pasislėpti, kad užklojęs sniegas apsaugotų nuo stipriausių viduržemio šalčių.

 

Beržinis zefyras (Thecla betulae) Juodmargis satyras(Melanargia galathea) Dilgėlinukas (Aglais urticae)

Beržinis zefyras                                                Margasis satyras                        Dilgėlinukas

 

Spalio pabaiga – tikras, gilus ruduo. Tai vadinamas priešžiemis, kuris prasidėjo nukritus lapams ir tęsis iki pirmojo žiemos periodo, kada stovinčius vandenis sukaustys skaidrus, perregimas ledas.

 

 

 

Svetainei paruošė Sondra Jonceva pagal Aliaus Balbieriaus knygą "Jaunojo gamtininko kalendorius".

Nuotraukos panaudotos iš www.wikipedija.com