UPELIO DUGNAS

 

Lietuvos upių dugnas labai įvairus, sudarytas daugiausia iš smėlio, žvirgždo, akmenų, dumblo, durpių, molio. Dugne paprastai dar esti kriauklių, augalų liekanų, šiekštų, kitokių įdomių daiktų ir, deja, šiukšlių.

 

Dugno gruntą sąlygoja vietovės geologinė sandara, upės srovės greitis ir vandens augmenija. Pavyzdžiui, Dzūkijoje, kur paviršinį sluoksnį prieš 10 000 metų suformavo ledynų tirpsmo vandenys, upių dugnas daugiausia smėlingas. Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje upių dugnas daugiau ar mažiau molingas, ten gausu žvirgždo. Šiaurinėje Lietuvos dalyje (Biržų, Pasvalio, N.Akmenės rajonuose) upių dugne rasime dolomitinio žvirgždo ir klinčių sąnašų, nes čia negiliai susiklosčiusios dolomitų ir klinčių uolienos.

 

Kuo vandeningesnė upė, kuo didesnis srovės greitis, tuo labiau ardomas dugnas. Jame pasilieka žvirgždas, įvairaus dydžio akmenys, rupus smėlis. Smulkias daleles srovė nuplukdo į žemupį. Sulėtėjus tėkmei, jos nusėda ir, susimaišiusios su augalų liekanomis, formuoja dumblo sankaupas.

 

Dugno nuosėdos ir gruntas yra nevienalyčiai. Viršutiniame sluoksnyje, turinčios deguonies (aerobinissluoksnis), organinės medžiagos oksiduojasi. Šis sluoksnis savo spalva skiriasi nuo gilesniojo, kur organinės medžiagos skaidomos be deguonies (anaerobinis sluoksnis).

 

 

Aerobinis (gr. aer - oras) -  reikalaujantis deguonies, anaerobinis - nereikalaujantis deguonies.

 

 

Susikaupusios upės sąnašos gali sudaryti seklumas ar net salas, kurios gali keisti savo vietą. Salos kilmę padės nustatyti gruntas: ar jis sudarytas iš tų pačių sluoksnių, kaip ir upės krantai, ar iš sąnašų. Apibūdinant salą ar seklumą, svarbu pažymėti jos geografinę padėtį (atstumą nuo gyvenvietės, tilto ir kt.), augmeniją, krantų apybraižas, užliejimą potvynio metu.

 

Lietuvos upėse pasitaiko ir rėvų (sėklių), kai kurios iš jų yra akmeningos. Prieš srovę esantis rėvos šlaitas lėkštas, pasroviui – status. Rėva paprastai kerta vingiuota upės vagą tam tikru kampu. Sekliausia rėvos vieta vadinama ketera.

 

Rėva, neturinti ryškių ribų, sudaryta iš netvarkingai susikaupusio smėlio ar akmenų, vadinamasąnašynu. Iš sunkiai išplaunamų grunto sluoksnių arba akmenų susidariusios rėvos gali būti iškilusios virš vandens, sudarydamos slenksčius. Tokiose vietose upė ypatingai srauni.

 

Rėva (sėkliumi) vadinamas seklus, sąnašų suformuotas pylimo arba povandeninio gūbrio pavidalo upės vagos ruožas.

 

 

 

Svetainei parengė Sondra Jonceva

(naudota medžiaga: knyga „Prie upelio“, –   1997.)