ILGAUODEGĖ ŠINŠILA ( CHINCHILLA LANIGER)

ŠINŠILOS ISTORIJOS PUSLAPIUOSE

 

Šinšilų tėvynė Pietų Amerika. Seniausios jų gyvenamosios vietos – Peru, Bolivija, Čilė. Čia sunkiai prieinamuose tolimuose kampeliuose šie graužikai gyvena ir šiandien.

 

Nuo senų laikų dėl savo kailio šinšilos buvo laikomos vertingu laimikiu. Apie tai, koks populiarus buvo šinšilų kailis dar iki „šinšilas“. Pasak Pietų Amerikos indėnų legendos, žvėrelio pavadinimas siejasi su indėnų chinchų gentimi. Indėnai dėvėjo drabužius, pasiūtus iš minkštų kalnų graužikų kailių. Šios menkos žinios liudija, kad dar savotiškos indėnų civilizacijos pradžioje šinšilos buvo gana intensyvios medžioklės objektas.

 

Apie vėlesnį vertingų graužikų likimą žinoma jau daugiau. Inkų karalių laikais ir daug vėliau iš žvėrelių plaukų buvo sukami siūlai ir naudojami drabužiams gražinti. Jų plaukai yra peleninės, šviesiai rusvos spalvos, minkšti ir švelnūs. Jie buvo labai vertinami ir naudojami tik kilmingųjų drabužiams.

 

Žinoma, kad indėnai domėjosi ne tik šinšilų kailiu, bet ir vartojo jų mėsą kaip gydomąją priemonę nuo tuberkuliozės. Indėnai saugojo vertingus graužikus. Jų medžioklė buvo griežtai ribojama. Šinšilų populiacija tuo metu buvo gana didelė.

 

XVI amžiuje Pietų Amerikos indėnus užkariavo ispanai. Tapę indėnų žemių šeimininkais, užkariautojai ėmė bėgėdiškai plėšikauti. Ispanai šinšilų kailius vadino „minkštuoju auksu“. Jų kailiai jiems taip patiko, jog jie ėmė organizuoti masines šių patiklių žvėrelių žudynes. Šinšilų kailių apsiaustas buvo padovanotas Ispanijos karalienei. Taip šinšilos pateko į civilizuotą pasaulį. Kiekviena Ispanijos moteris troško tokių kailių, kokius dėvėjo karalienė. Jos nebuvo mačiusios tokio švelnaus, lengvo ir tokio delikataus mėlynai pilkų tonų kailio, kurio būtų tokie subtilūs ir žaismingi atspalviai. Kam nusišypsodavo laimė pamatyti šinšilų kailius, žiūrėdavo į juos su susižavėję ir pavydėdami. Žinia apie retus ir švelnius kailius išplito po visą Europą. Šinšilų kailių poreikis labai greit išaugo. Žvėrelių persekiojimas tęsėsi. Europos medžiotojai Pietų Amerikoje šinšilų ieškojo su tokiu užsidegimu, kaip ieškoma aukso ar brangakmenių. Nenuostabu, kad tose žemėse šinšilos greitai tapo retenybe.

 

Žymus Pietų Amerikos kovotojas Simonas Bolivaras išleido specialų šinšilų apsaugos įstatymą, bet jis nesugebėjo sustabdyti masinio žvėrelių naikinimo.

 

1918 metais Čilės, Peru bei Bolivijos vyriausybės kailių eksportą paskelbė neteisėtu ir uždraudė gaudyti žvėrelius, bet nuostolis jau buvo padarytas.

 

Po kelerių metų Čilės kalnų inžinierius argentinietis Matijus Čapmenas pamatė šinšilas ir suprato tikrąją šių žvėrelių vertę. Jis užsidegė idėja pagauti keletą gyvų žvėrelių, kad galėtų nuvežti juos į Jungtines Amerikos Valstijas ir auginti juos nelaisvėje. Jo manymu, tai buvo vienintelis šinšilų išsaugojimo būdas. 1923 metais vienuolika žvėrelių pasiekė JAV. Šinšilų pramonė nuo laisvaliakio medžioklės išsivystė  į garsų ir pelningą verslą. Šinšilos tapo žvėrininkystės objektu. Šiandien šinšilininkystė – klestintis ir besivystantis verslas. Šiuo metu šinšilos auginamos specialiose fermose JAV, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.

 

Šinšilos yra sėkmingai auginamos ir kaip dekoratyvinis naminis žvėrelis.

 

BENDROJI CHARAKTERISTIKA

 

 Šinšilos yra ypatinga gyvūnų rūšis. Tai graužikai, neturintys jokių kitų giminingų gyvūnų rūšių. Šinšilos yra vieni iš draugiškiausių ir švariausių gyvūnų. Savo išore jos labai panašios į vidutinio didumo triušiukus. Suaugusių šinšilų ilgis siekia 25–30 cm.  Gyvūnų uodega  vešli,  sudaro apie pusę kūno ilgio. Vidutinio ūgio šinšila sveria apie 500–700 gramų. Patelės šiek tiek stambesnės. Šinšiloms judėti labai svarbios užpakalinės kojos, todėl jos yra žymiai ilgesnės ir stipresnės už priekines. Šios palyginus trumpos ir mažos. Šinšilų nagai yra rudimentiniai. Vidutiniškai gyvena apie 16 metų.

Graužikų įspūdingo grožio akys ir mažos trumpos stačios 3–6 cm ilgio ausys. Žvėreliai turi 8–10 cm ilgio ūsus – vibratorius. Jų dėka naktiniai žvėreliai tamsoje randa maisto. Ūsai taip pat padeda orientuotis judant tamsiais siauriais uolų plyšiais.

 

Šinšilos yra naktiniai gyvūnai. Dieną jie dažniausiai miega, o naktį prasideda aktyvus gyvenimas. Šinšilos geriausiai mato naktį, tačiau gerai mato ir dieną. Gamtoje šie graužikai gyvena kalnuose. Prisitaikyti jiems padeda ne tik geras regėjimas ir lytėjimas, bet kiti šinšilų anatomijos, fiziologijos bei elgsenos ypatumai. Pavyzdžiui, skeleto paslankumas yra visai kitos prigimties nei daugumos žinduolių: esant reikalui, skeletas susispaudžia ne horizontalia kryptimi (iš viršaus), bet vertikalia – iš šonų. Šinšilų gyvenime toks anatominis prisitaikymas vaidina labai svarbų vaidmenį: graužikai gali pralįsti pro siaurus vertikalius plyšius kalnuose.

 

Šinšilos tapo žinomos dėl savo kailio. Viename kvadratiniame centimetre yra 25 000  plaukelių ir tai yra 2–3 kartus daugiau, negu kitų žvėrelių. Plaukeliai yra vos banguoti. Kiekvienas plaukas yra  trijų atspalvių. Tokia trijų tonų spalva šinšilų  kūno sulinkimuose kailiui suteikia žaismingą atspalvį. Dėl labai minkštos ir stiprios odos šinšilų kailis yra ypač lengvas – kaip šilkas. Kailio tankumas ir lengvumas suteikia jam unikalų švelnumą.

 

Puikus ir labai geros kokybės plaukas iš pradžių sudaro įspūdį, kad šinšilos yra labai trapūs žvėreliai. Iš tikrųjų taip nėra. Nepaisant to, kad šinšilos yra švelnios ir meilios, jos labai ištvermingos.

 

Kad toks tankus ir plonas kailis nesusiveltų, šinšilos maudosi smulkiose sausose dulkėse, smėlyje. Dėl tokios ypatingos kailio priežiūros šiems žvėreliams išsivystė neįprastas prisitaikymas. Šinšilos ausies kaušelyje yra specialios išaugos-būgneliai, kurie maudymosi dulkėse metu uždaro garso angą. Taip į ausis nepatenka smėlio ir dulkių.

 

ĮKURDINIMAS NAMUOSE

 

Geriausia pirkti 2–4 mėnesių šinšiliuką. Jauną gyvūnėlį lengviau auklėti, dresuoti. Labiausiai vertėtų pirkti zooparduotuvėse ar profesionalių gamtininkų veisyklose. Nusipirkę ten, būsite garantuoti, kad įsigijote sveiką žvėrelį.

 

Šinšiloms patalpos turi būti šviesios ir gerai vėdinamos. Nereikia pamiršti, kad šinšiloms nepatinka tiesioginiai saulės spinduliai ir skersvėjai. Tai joms kelia nerimą ir kenkia sveikatai. Taigi raskite tinkamą vietą savo augintinio namui.

 

Pats praktiškiausias ir patogiausias namas žvėreliams – narvas. Jis turi būti pakankamai erdvus bei higieniškas. Labai svarbus narvo įrengimas – maudyklė (smėlio vonia). Maudyklės gali būti atviri arba uždari indai. Jos yra apie 20 cm ilgio ir gali būti stačiakampės arba pusapvalės. Taip pat žvėrelis turi turėti ir namelį-miegamąjį, kur galėtų netrikdomas ilsėtis.

 

MAUDYMASIS SMĖLYJE

 

Šinšilos yra ypatingi žvėreliai. Jie pasižymi labai minkštu ir puriu kailiu, kuris visiškai neturi riebalų ir labai gerai sugeria drėgmę. Esant per didelei drėgmei, žvėrelių kailis sudrėksta ir nesulaiko reikalingos šilumos.

 

Kad žvėrelis nesušaltų, jo kailis  privalo būti visiškai sausas. Maudymasis smėlyje yra labai mėgstama šinšilų procedūra. Smėlio vonios gerina jų savijautą, sveikatą ir kailio kokybę. Maudantis iš kailio pašalinama drėgmė, taip pat apsivaloma nuo negyvų plaukų.

 

Maudymosi vonelės yra įdedamos į narvą arba pritvirtinamos prie jo sienelės. Maudytis šinšiloms reikia kasdien.

 

MITYBA

 

Šinšilos yra žolėdžiai žvėreliai. Jie ėda nedaug. Tačiau, kaip ir kiekvienas gyvūnas, šinšilos privalo gauti subalansuotus pašarus. Racione turi būti daug ląstelienos, baltymai turi sudaryti 20 proc., o riebalai – 2–5 proc.

 

Pagrindinis pašaras. Šinšilos šeriamos įprastais šinšiloms skirtais pašarų rinkiniais, kuriuose yra visų reikalingų maisto medžiagų. Taip pat galima šerti ir triušiams ar jūros kiaulytėms skirtais kompleksiniais specialiais mišiniais.

 

Papildomas pašaras. Šinšilos nėra išrankios. Jos ėda daug ką. Gali būti šeriamos įvairių medžių šakelėmis, šviežia žole, obuoliais, morkomis, kopūstais, minkštu šviežiu šienu ir kt. Didžiausias šinšilų skanėstas – razinos, figos, džiovinti obuoliai, slyvos,  saulėgrąžos. Tik viso to reikėtų duoti saikingai.

Duodant beržų, ąžuolų, drebulių, pušų, obelų, kriaušių šakeles, žvėreliai jas grauždami ne tik dildo savo dantis, bet ir gauna daug natūralių vitaminų bei mineralinių medžiagų.

 

Laisvėje gyvenančios šinšilos vandens beveik nenaudoja. Joms pakanka vandens, esančio augaluose. Jei jūs savo augintinį šersite ne tik grūdais, bet ir sultingomis daržovėmis bei vaisiais tai vandens papildomai nereikės. Tačiau jei mitybos raciono didžiausią dalį sudarys sausas maistas – švaraus vandens narvelyje privalo būti.

 

VEISIMAS

 

Šinšilos veisiasi ištisus metus. Tačiau didžiausias vaikavimasis būna kovo, balandžio, gegužės mėnesiais, kiek mažesnis spalį, lapkritį.  Žvėreliai lytiškai subręsta 6–8 mėn.  Nėštumo periodas trunka 111–115 dienų.  Jaunikliai gimsta plaukuoti, visiškai išsivystę. Jie mato ir dantys visiškai susiformavę. Praėjus kelioms minutėms po gimimo,  jie bėgioja ir netgi šokinėja narve. Ką tik gimusio jauniklio svoris siekia nuo 47 iki 60 g priklausomai nuo naujagimių skaičiaus.  Šinšilos gali vaikuotis iki trijų kartų per metus, bet vidutiniškai būna penkios vados per dvejus metus. Gali atsivesti nuo  vieno iki penkių jauniklių. Dažniausiai vadoje būna 2–3 palikuonys. Jaunikliai nuo motinos atjunkomi 6–8 savaičių. Nuo šešių savaičių iki šešių mėnesių yra jų augimo periodas.