RIEŠUTAUKIME RUDENĮ

Prieš dvidešimt metų atliktos apskaitos duomenimis, lazdynai Lietuvoje užėmė apie 15,5 tūkst.ha. Tai nėra mažai, turint omeny, kad riešutai gerai dera maždaug kas antri metai, o lazdyno krūmo amžius kartais siekia daugiau kaip šimtą metų.

 

 

Riešutų yra, bet bėda ta, kad pamirštame, kaip riešutaudavo mūsų protėviai. Apie ta rašė ir augalų žinovė E.Šimkūnaitė: „Kitaip tėvai riešutaudavo: kol iš gliaudų nesilupa, nevalia skinti, nebent kekelę paragauti, nevalia iš miško nešti… Tikras riešutavimas prasidėdavo, kai lazdynas lapus numesdavo. Riešutaudavo ne lazdas daužydami ar pagaliais svaidydami, o nusinešę grėblį nugrėbstydavo po lazdynu lapus, papurtydavo lazdą ir rieškutėmis berdavo riešutus, tokių bepiga ir aruodus turėti. Riešutus suėmę lapus vėl gražiai pažarstydavo”.

 

Gal ne visi ir ne visur mūsų protėviai taip riešutaudavo, bet supratimo kaip riešutauti, tikrai gražaus ir ekologiškai kultūringo būta. Dabar dažniau lankomuose miškuose į lazdynus graudu žiūrėti – išlankstyti, aplaužyti, draskyte nudraskyti.

 

Nors riešutai prinoksta tik rugsėjo mėnesį, rinkti juos leidžiama jau nuo rugsėjo penkioliktosios. Kuo vėliau, tuo geriau ir patogiau. Tik gaila, kad nebeturime kantrybės – bėgame į mišką, kad tik pirmi būtume, nepavėluotume.

 

Kenkia lazdynams ne tik barbariškas šakų laužymas, besaikis lankstymas, nuo kurio krūmas taip ir nebeatsitiesia. Kitų metų derlių mažina ir riešutų daužymas kartimis, pagaliais. Tokia jau lazdyno biologija – rudenį ant tų pačių šakelių kabo ir nunokę vaisiai ir žirginiai. Smarkiau trinktelėjus pagaliu nubyrės ar nulūžinės ir žalsvi žirginiai: nebežydės, neužsimegs kitų metų derlius.

 

 

Svetainei paruošė Sondra Jonceva pagal Aliaus Balbieriaus knygą "Jaunojo gamtininko kalendorius".

Nuotraukos panaudotos iš www.wikipedija.com